2012-06-01 Gražuolės miško katės grįžta į Lietuvos miškus
Spausdinti RSS Srautas

  Radviliškio miškų urėdijoje, vykdant Aplinkos ministerijos programą dėl lūšių ir didžiųjų apuokų grąžinimo į laisvę, buvo paleistos dvi lūšių poros. Į Raudonąją knygą įrašyti gyvūnai atkeliavo iš Telšių miškų urėdijos „Žvėrinčiaus“.

 

  Ši Europos Sąjungos lėšomis remiama programa skirta nykstančių lūšių populiacijai gausinti. Pasak aplinkosaugininkų, šių gyvūnų, kuriuos dažnas vertina ne tik už sumanumą, tačiau ir išskirtinį grožį, Lietuvos miškuose gali būti likę apie šimtą, gal net ir mažiau.

 

  Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento Biologinės įvairovės skyriaus vyriausiasis specialistas S. Paltanavičius pasakoja, jog Telšių miškų urėdijos „Žvėrinčiaus“ aptvaruose atsivestos lūšys iki paleidžiant jas į laisvę tris mėnesius gyveno specialiame adaptaciniame aptvare. Čia gyvūnai mokėsi medžioti, ėmė vengti žmonių ir pasirengė gyvenimui laisvėje. Prieš paleidžiant plėšrūnams buvo prisegti davikliai, kurie leis stebėti, kaip lūšys migruoja. Jos apsigyvens moksliniams tyrimams skirtame miške, kuriame draudžiama medžioti.

 

  Praėjusiais metais dvi „Žvėrinčiaus“ išaugintos lūšys jau buvo paleistos į Žemaitijos nacionalinio parko miškus. Įgyvendinant nykstančių rūšių populiacijos gausinimo projektą tikimasi iki 2013-ųjų į laisvę paleisti daugiau kaip dešimt lūšių.

 

  Beje, tiksli paleidimo vieta, pasak S. Paltanavičiaus, specialiai nėra nurodoma. Visų pirma baiminantis brakonierių ar šiaip piktavalių, kuriems lūšis – viso labo geidžiamas medžioklės trofėjus arba pasididžiavimo prieš kitus objektas.

 

  Vykdant tą pačią programą nelaisvėje auginamos ne tik lūšys, bet ir kiti į Raudonąją knygą įrašyti gyvūnai – didieji apuokai. Praėjusiais metais aštuoni išauginti jaunikliai irgi buvo paleisti į laisvę. Tąkart procedūroje dalyvavę liudininkai pasakojo, jog vieni paukščiai kilo tiesiai į skrydį, tūpė ant medžių šakų, kiti kurį laiką vaikštinėjo miško takais, dairėsi ir „pozavo“ fotografams.

 

  S. Paltanavičius primena, kad apuokų jaunikliai irgi laikomi ir maitinami pagal programos reikalavimus. Tada, kai jau gali gyventi savarankiškai, be tėvų pagalbos, moka medžioti, slapstytis bei išvengti susitikimų su žmonėmis, paukščiai paleidžiami į laisvę.

 

  Dalis gyvūnų paženklinti specialiais siųstuvais, todėl projekto vykdytojai gali sekti jų judėjimą. Pavyzdžiui, per pirmąsias dienas, tik paleidus apuokus, gauti duomenys rodė, jog paukščiai skraido 200-1000 metrų atstumu ir susipažįsta su teritorija, tapsiančia jų namais.

 

  S. Paltanavičius taip pat pabrėžia, jog retų bei nykstančių gyvūnų auginimas nelaisvėje ir paleidimas į laisvę laikomas moderniosios gamtosaugos prioritetu. Tokiu pat būdu Jungtinėse Amerikos Valstijose, taip pat ir kai kuriose Europos šalyse pavyko atkurti rūšis, kurioms grėsė išnykimas.

Laikraščio „Lietuvos žinios“ inf. 

 

ekologija.blogas.lt nuotr.